Vėlės išminčių slepias vilkais
Miškuos, kurie kadais buvo šventais
Jų akys žiba ledine šviesa
Kaip žvaigždės - tolimos, šviečia nakčia.
Kaip vakaras saulę skandina ugny
Taip grimzta svajonės gilyn užmaršty
Pavirsdamos dulkėm ir smėlio krislais,
Po kojomis tų, kur gyvens amžinai...

...Eime su mumis... kur veda ugnis
Rymoja prieš saulę senoliai žili
Ateina iš karo didvyrių burys
Kur traukia dainas išnaikinta gentis...
...Eime su mumis... kur veda ugnis
Skrenda varnai, kur užgims ateitis
Kelias toks tolimas, tartum mirtis
Kelias toks artimas kaip pražūtis...

Po milžinų paliktais akmenim,
Gyliausiuos urvuos rusena ugnis
Ta, kuri šildė Kūrėjų rankas
Ta , kuri uždega naktį žvaigždes.
...Rankose dega ugnis
Skradžiai tuštumą sklinda šviesa,
Pakyla varnai, nusileidžia naktis...
Ir šnabžda... Eime su mumis...
...Eime su mumis... kur veda ugnis
Rymoja prieš saulę senoliai žili
Ateina iš karo didvyrių burys
Kur traukia dainas išnaikinta gentis...
...Eime su mumis... kur veda ugnis
Skrenda varnai, kur užgims ateitis
Kelias toks tolimas, tartum mirtis
Kelias toks artimas kaip pražūtis...