Kas gimsta su zenklu kovot,
Niekada nepaleis kalavijo is ranku astraus.
Kas troksta i ugni ižengti aukodamas savo gyvenima
Skausmo nejaus.

Kas mirsta nezinodamas baimes
Kraujuojancia sirdi pridenges ranka,
Sutinka auksciausiam kalne savo tevus ir Protevius geriant, dainuojant drauge.

Ner musio be liepsnos, ner laisves be kovos
Kaip kraujo be zaizdos...
Ner zemes be mirties, ner zygio be vilties,
Kaip sviesos be isminties...
Ner kelio be kancios, ner galo be pradzios
Kaip melo be tiesos...
Ner zaibo be ugnies, ner zodzio be garbes,
Kerstas verzias is sirdies...

Kas iesko nesibaigiancio kelio
I savo svajones klajos amzinai.
Kas randa jegu atlaikyti audras,
Nepabugs i bedugne pazvelgt is aukstai.

Kas mato kaip sukasi amzinas ratas,
Pabunda uzmerkes akis,
Kas jaucia kaip vejai alsuoja mirtim,
Tam dega pries musi sirdis.