Kuomet nutrūksta kanklių stygos
Ir baltinius nuspalvina vaidilos kraujas
Kuomet artojas ardamas sudeginta rugių lauką žemėje randa kalaviją
Kuomet grižusį iš kelionės namo sūnų pasitinka degėsių kvapas ir artimųjų vėlės
Kuomet nualintoj ir iškankintoj žemėj
Plyti dykra
Kuomet gal net baisiau nualintoj ir iškankintoj širdy
Plyti tuštuma
Nelieka nieko kito, tik griebtis ginklo ir lėkt su vėju
žemių pavergtų teriot!